on Geg 11th, 2009Metodinė medžiaga4

Laisvosios rinkos principų pritaikymo policijos veikloje reikšmė ir jų įtaka žmogaus teisėms

Susipažinęs su šiuo skyriumi studentas turi suvokti , kokį  vaidmenį policijos veikloje turi laisvosios rinkos mechanizmas. Turite suprasti, kodėl laisvosios  rinkos sąlygomis atsiranda platesnės galimybės policijai vykdyti jos uždavinius

 

 

Prieš tai jau aptarėme teisinės paslaugos sampratą ir jos reikšmę asmens teisėms. Minėjome, kad teisinė paslauga skatina visuomenės narius socializuotis sugyventi ir ieškoti kompromisų, naikina tarpusavio nepasitikėjimą, mažina socialinės priešprėšos galimybę.

Dabar pabandykime pakalbėti apie policijos ir visuomenės santykius tarpusavio paslauga­vimo požiūriu.

Kaip jau minėta Lietuvos Respublikos Konstitucija įpareigoja valdžios įstaigas, taip pat ir policiją, tar­nauti žmonėms, jų teisėms. Tačiau valstybės pareigūnai kartu yra ir valstybės pilie­čiai, turintys ne tik pareigas, bet ir teises į savo asmeninius interesus. Dėl to valstybė, jos institucijos, vadovaudamosi konstituciniu lygybės principu, privalo taip tvarkyti kultūrinius mainus visuomenėje, kad asmuo, paslaugaudamas kitam, kartu įgyvendintų ir savo teises, naudotųsi tuo gėriu, į kurį jis įgyja teisę vykdydamas pareigas. Tai reikštų, kad ne tik policija turi pareigų visuomenei, bet ir visuomenė policijai. Vertinant policijos ir visuomenės santykius abipusio paslaugavimo pagrindu kyla klausimas, kokio dydžio arba vertės paslaugas vieni subjektai turi teikti kitėms? Ar ieškant atsakymo į ši klausimą mes galėtume pasitelkti laisvosios rinkos principus ir kokiu mąstu laisvosios rinkos principus ga­lima taikyti visuomenės santikyje su policijos veikla.

Teisinės policijos paslaugos ir jos valdžios statuso santykis. Ekonomikos teorija teigia, jog geriausias kultūrinių mainų rezultatas pasiekiamas, kai vado­vaujamasi rinkos paklausos ir pasiūlos principais. Tačiau šie pradai labiau orientuoti į pri­vatų, o ne į valstybinį sektorių. Todėl kyla klausimas, kokios yra galimybės šiuos principus taikyti ir policijos veiklai tirti, jos specifikai suvokti. Kiekviena komercinė struktūra, priešingai nei valstybinė, renkasi sau naudingą veiklos sritį. Jei, tarkime, valstybėje būtų legalizuota privati pelno siekianti policija, tai ji pirmiausia siektų pasirinkti lengviausiai atskleidžiamų nu­sikaltimų ir kitų teisės pažeidimų sritį, turtingus nukentėjusiuosius, kurie galėtų brangiau su­mokėti už policijos paslaugas atskleidžiant neteisėtą veiką tų asmenų atžvilgiu. Nukentėjęs asmuo, siekdamas, kad tik ši veika kuo skubiau būtų išaiškinta, galbūt būtų pasiruošęs tam skirti paskutines savo santaupas. Tačiau policija pagal veikiančius įstatymus negali pasirinkti nei klientų, nei konkrečios sau lengvesnės bei pelningesnės veiklos srities. Policija įparei­gota vykdyti tas funkcijas, kurias jai nustato atitinkami norminiai teisės aktai. Ši tarnyba yra visos visuomenės institucija, privalanti ginti jos ir kiekvieno atskiro mokesčių mokėtojo tei­ses. Atskiras visuomenės narys valstybinės valdžios statusą turinčios policijos paslaugų tie­siogiai pirkti negali. Policija yra valstybės institucija ir jos paslaugos „perkamos“ norminio akto bei teisės normos pagrindu, t. y. tokiu mastu ir tokio pobūdžio, kokį nustato atitinkama norma. Tačiau, be valstybinio, tiesiogiai vartotojų neapmokamo sektoriaus, egzistuoja dar ir privatus sektorius, už papildomas, tiesiogiai konkretiems gyventojams teikiamas paslaugas imantis iš jų atskirą atlygį. Tačiau policija, būdama valdžia, negali tapti privačia, ne iš valsty­bės biudžeto finansuojama institucija, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos socialinės lygybės bei policijos veiklos legitimumo principams. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog privačios policijos paslaugos turėtų būti savaime suprantamas, visuomenei naudingas socialinis reiškinys. Juk didelė dalis teisės pažeidimų padaroma dėl per menkos prevenci­nės policijos veiklos, kuriai valstybinė policija neturi galimybių skirti deramo dėmesio. Be to, lieka daug neatskleistų teisės pažeidimų. Privati policija, atlikdama konkretų užsakymą, kartu tenkintų ir kitų visuomenės narių interesus. Dėl to būtų užkertamas kelias potencia­liems teisės pažeidimams, daugiau būtų išaiškinama neteisėtų veikų ir visa visuomenė taptų saugesnė. Tačiau yra ir šią nuomonę oponuojančių argumentų. Pirmiausia, kaip jau minėta, tokia veikla prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos socialinės lygybės principui, be to, kiltų ir jos legitimumo klausimas, nes kiekviena visuomenės institucija, taip pat ir policija, tik tada gali būti legitimi, kai turi  visuomenės įgaliojimus, veikia jos vardu. Jokia komunalinė tarnyba, kaip, beje, policiją traktuoja Europos policininkų chartija, to daryti neturi teisinių galių. Prof. A. Vaišvila pabrėžia: „Jei policija komunalinė tarnyba, tai ji abejinga teisės ir neteisės skirtumams“. Privati policija nebūtų suinteresuota mažinti nusikaltimų skaičių bei rūpintis jų prevencija. Ją labiau tenkintų, kad nusikaltimų ne mažėtų, o daugėtų: kuo daugiau nusikaltimų, tuo daugiau užsakymų ir pelningesnė policijos veikla. Dėl to su­siaurėtų šios tarnybos veiklos sritis – ji apsiribotų tik nusikaltimų atskleidimu ir nesiimtų priemonių užkirsti kelią naujiems teisės pažeidimams. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad mūsų valstybėje jau gana sėkmingai veikė ir veikia valdžios įgaliojimų neturinčios privačios saugos užtikri­nimo struktūros („Skydas“, „Ekskomisarų biuras“ ir kt.), saugančios asmens teises už tam tikrą atlyginimą, mokamą ne iš valstybės biudžeto.

Nuo griežto policijos veiklos administravimo prie ekvivalentinių mainų. Eko­nomikos moksle teigiama, jog paslaugų naudingumas priklauso nuo suvartotų paslaugų kiekio, tačiau čia kalbama apie realiai (apčiuopiamai) atliktas paslaugas. Socialinių santykių srityje, taip pat ir policijos veikloje, gali atsirasti tariamų, neva atliktų paslaugų, ku­rios visai nenaudingos arba jų naudingumo koeficientas labai mažas. Visuomenė yra numa­čiusi policijai aibę įvairiausių pareigų, kurių ši institucija dažnai dėl per didelio darbo krūvio tinkamai nepajėgi atlikti. Policininkai, būdami pervargę ir apkrauti dažnai formalia, nereika­linga veikla, būna šiurkštūs, netaktiški, nepajėgūs rodyti reikiamo dėmesio žmonėms, todėl tokių policijos paslaugų naudingumo koeficientas labai sumažėja. Visuomenė, siekdama būti saugi, leidžia norminius aktus, kuriais bando neadekvačiai įpareigoti policiją atlikti vis naujas, kartais sunkiai atliekamas funkcijas. Tai veda prie naujų policijos veiklos slėpimo formų, kai paslaugos taip ir nesuteikiamos, o visuomenės pageidaujami saugumo poreikiai nepatenkinami. Laikas parodė, jog policijos veiklos skatinimas administraciniu komandiniu metodu nedavė norimų rezultatų, o tai atsiliepė ir žmonių teisėms bei pasitikėjimui šia insti­tucija. Gyventojų pasitikėjimo reitingas policija Lietuvoje nuo 1993 m. išlieka 30 proc.  ligyje. Suprantama, atskirose vietovėse šis vidurkis gali skirtis. Pavyz­džiui, Kaune jis vidutiniškai sudarė 40 proc. Todėl būtina rasti kitus mainų ekviva­lentiškumą skatinančius veiksnius ir pirmiausia materialinį suinteresuotumą, kuris skatintų policiją uoliau veikti saugant teisinę tvarką ir žmonių teises.

Policijos paslaugų pasiūlos ir paklausos reikšmė teisiniams visuomenės ir policijos santykiams. Nemažai autorių, tyrinėjančių žmogaus saugumo poreikių svarbą,  kaip jau minėta, pabrėžia, jog aktualiausia yra nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencija. Jei šiai svarbiai žmogaus teisėms policijos funkcijai – teisės pažeidimų prevencijai – būtų skiriamas deramas paklausa ir pasiūla paremtas materialinis dėmesys, tai visuomenės saugumo po­reikiai artėtų prie pageidaujamo jų patenkinimo lygio, kol pasiektų maksimumą. Vėliau kiek­viena kita materialinė parama policijai teiktų visuomenei vis mažesnį pasitenkinimą, nes pre­vencinė veikla būtų pasiekusi kaskart aukštesnį lygį, todėl turimam saugumo lygiui išlaikyti reikėtų kur kas mažiau išlaidų. Šiam darbui atlikti prireiktų ir mažiau policininkų, nes didžiau­sias prevencinis darbas efektyvumo (rinkos) sąlygomis jau būtų atliktas. Tolesnį policijos paslaugų kiekį jau turi reguliuoti patys efektyvumo principai. Jei visuomenė imtų pageidauti didesnio saugumo, būtų skiriama ir daugiau lėšų; jei mažesnio – mažiau. Taigi efektyvumo – paklausos ir pasiūlos – diegimo metodu mokesčių mokėtojų poreikiai būtų tenkinami vis ge­riau. Kita vertus, ir policijos darbuotojų laisvai, be prievolinių įsipareigojimų atliekamos pa­reigos taptų prasmingos bei naudingos. Toks efektyvios veiklos mechanizmas vestų prie abipusiškai naudingų kultūrinių mainų, t. y. teisinių policijos ir visuomenės paslaugų, kai nė vienas iš teisės subjektų nepatirtų kultūrinės netekties. Ir nors visi supranta, kad policijos darbas yra būtinas, reikalingas, tačiau nustatyti policijos veiklos naudingumą, palyginti su kitais visuomenės poreikiais, nelengva. Ekonomikos mokslas teigia, jog terminas „naudin­gumas“ reiškia pasitenkinimą, kurį žmogus gauna kaip paslaugos vartotojas. Buvo daug bandymų šį pasitenkinimą „išmatuoti“, tačiau iki šiol joks matas nerastas. Kiek­viena teikiama nauda vertinama subjektyviai pagal atskiro subjekto prioritetų skalę.

Veikiant efektyvumo dėsniams policijos paslaugų tam tikrose veiklos srityse maksima­liai patenkinus gyventojų poreikius laipsniškai imtų mažėti. Tai leistų mažinti materialines vi­suomenės investicijas į konkrečią policijos sritį, ir paslaugos, kaip jau minėta, pradėtų pigti. Nustatyta, jog sumažėjusios paslaugų kainos skatina vartotoją pirkti jų daugiau. Tai leistų tomis pačiomis sąnaudomis atlikti jau ne tokią gyventojams svarbią policijos pa­slaugų funkciją. Šis efektyvumo procesas vestų visuomenę prie maksimalios jos narių sau­gumo užtikrinimo galimybės. Jei, sakykime, iškiltų potenciali pavojingų nusikaltimų grėsmė, be abejo, daugiausia dėmesio policija skirtų jų prevencijai, todėl mažiau liktų galimybių ne­didelių pažeidimų profilaktikai. Kiek įmanoma pašalinus pavojingesnių nusikaltimų grėsmę daugiau dėmesio policija galėtų skirti ne tokiems pavojingiems nusikaltimams. Tai reiškia, jog žmogaus teisės bei visos visuomenės saugumas kaskart didėtų.

Piliečių pažeistų teisių atkūrimo prioriteto klausimas policijos veikloje. Kalbant apie pažeistas žmogaus teises ir jas atkuriančios policijos pareigas gali kilti klausimas, kaip vertinti individualiai suprantamas vertybes. Juk vienam asmeniui 100 litų vagystė gali būti svarbesnė ir pavojingesnė nei kitam 1000 litų. Kuriam iš nukentėjusiųjų skirti pirmenybę ieš­kant vagies? Policija, būdama valdžios institucija, negali teikti jokių socialinių privilegijų nė vienai socialinei žmonių grupei. Tai pažeistų Konstitucinį socialinės lygybės principą. Tačiau jei pripažįstame, kad visų žmonių teisės yra lygios, būtina rasti kitus svertus, kuriais vado­vaujantis būtų sprendžiamas policijos paslaugų teikimo pirmumo klausimas. Daugelį tokių santykių, kai nustatomi vertybių prioritetai, reglamentuoja pozityviosios teisės normos. Pa­vyzdžiui, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnyje teigiama, kad smulkioji vagystė kvalifikuojama, jei pagrobtojo turto vertė yra ne didesnė kaip vienas MGL (minima­lus gyvenimo lygis), o jei turto vertė didesnė už šį matą, turi būti keliama baudžiamoji byla ir, suprantama, būtent jai turi būti skiriama pirmenybė. Čia vėl išlieka santykinis teisė­tumo ir teisingumo principų klausimas, nes, kaip jau minėta, patirtoji materialinė, moralinė, psichinė žala nėra vienodai skaudi atskiriems visuomenės nariams, nukentėjusiems nuo ati­tinkamų teisės pažeidimų. Tačiau jei vertybės yra vertinamos subjektyviai, turi būti ir sub­jektyvus bendras požiūris į jų vertę. Todėl visos visuomenės mastu būtina nustatyti vertybių prioritetus, kuriais vadovaudamasi policija atliktų savo funkcijas. Jei visi visuomenės nariai yra lygūs prieš socialines normas bei įstatymus, tai kiekvienas iš jų žino, jog asmens – vyro ar moters, inteligento ar darbininko – gyvybė yra vertingesnė už kūno sužalojimą, plėšimas yra pavojingesnis už paprastą vagystę, kad ir nedidelis nusikaltimas yra pavojingesnis už administracinės teisės pažeidimą. Policija, veikdama įstatymo, kurį priima visuomenės iš­rinkti atstovai, vardu, turi žinoti vertybių hierarchiją ir vadovaudamasi įstatymais teikti pa­slaugas visuomenei.

Teisinės paslaugos policijos veikloje įgyvendinimo veiksniai. Teisinės paslaugos subjektai prisiimtą įsipareigojimą įvykdo visiškai ir jam atlikti išnaudoja visas mokslines, in­telektualines, fizines galimybes. Pavyzdžiui, policininkas, vykdydamas teisės pažeidimų pre­venciją arba aiškindamas jau padarytas veikas, turinčias nusikaltimo požymių, privalo išnau­doti visas šiai veiklai būtinas priemones, sugebėjimus bei galimybes, nes visuomenė už at­liktą pareigą kompensuoja atitinkamomis policijos pareigūnui teikiamomis teisėmis. Tačiau atskirų pareigūnų sugebėjimai nevienodi, todėl tomis pačiomis sąlygomis vieni jas atlieka geriau, kiti blogiau. Efektyvumo sąlygomis policijai keičiantis su visuomene teisinėmis pa­slaugomis konkretaus policininko profesionalios, intelektualinės, fizinės galimybės bei jo tei­kiamos paslaugos neturi likti galutinės ir nepakeičiamos. Jeigu atsiranda asmuo, galintis tomis pačiomis sąlygomis suteikti kokybiškesnes paslaugas, geriau tenkinančias teisinius žmonių poreikius, turi būti sudaryta galimybė jam perimti konkretaus pareigūno, blogiau at­liekančio policijos funkcijas, pareigas. Visuomenė, vadovaudamasi efektyvumo dėsniais ir siekdama patenkinti savo narių poreikius, privalo sudaryti vienodas teisines galimybes no­rintiems tam tikrose institucijose eiti pareigas ir suteikti pageidaujamas paslaugas. Efekty­vumo sąlygomis visuomenė susikuria sau patarnaujančias institucijas ir teisės pagrindu „perka“ jų paslaugas. Lietuvos Respublikos piliečiai, įgydami teisnumą bei veiksnumą ir tu­rėdami teisėtą konstitucinę lygybę, turi teisę dalyvauti kultūrinėje veikloje ir kultūrinės pasiū­los atrankoje, todėl kiekvienam visuomenės nariui, siekiančiam tam tikrų teisių ir galinčiam pasiūlyti kitiems savo naudingus įsipareigojimus, turi būti suteikiama galimybė dalyvauti at­rankoje (konkurse) eiti tam tikras tolygiai mokamas bei socialiai apsaugotas pareigas. Jei pareigūnas įsipareigoja atlikti konkrečias funkcijas gaudamas tolygias teises, tai nereiškia, jog jis turi teisę eiti šias pareigas, jei paslaugas, net jeigu nesąmoningai, atlieka netinkamai arba jei atsiranda kitas asmuo, galintis pasiūlyti priimtinesnes paslaugas. Turi būti įdiegtas mechanizmas, kad liktų teisėta galimybė kitam individui, siekiančiam egoistinių tikslų, geriau patenkinti mokesčių mokėtojų pageidavimus dirbant visuomenės sukurtoje institucijoje – policijoje. O jei tokių individų neatsiranda ir visuomenės narių pageidaujamas saugumas neužtikrinamas, vadinasi, visuomenė nėra labai dėmesinga tam tikrai policijos pareigybei. Visuomenė, neskirianti dėmesio mažareikšmiam saugumo gėriui, gali jo daugiau skirti ki­tiems, svarbesniems, savo narių gėriams tenkinti. Jei visuomenė siekia policijos teisinės pa­slaugos, ji turi prisiimti tam tikrus konkrečius policijos pareigūnų funkcijas atitinkančius toly­gius įsipareigojimus. Taip bus galima konstatuoti policijos paslaugų teisinio turinio balansą arba disbalansą bei nustatyti, kuris iš teisės subjektų yra atsakingas už visuomenės sie­kiamų tikslų neįgyvendinimą arba nevisišką įgyvendinimą.

Privačios policijos legitimumas bei veiklos ribos. Policija veikia pagal įstatymų nu­statytą kompetenciją. Tai reiškia, jog piliečiai, stodami į šią tarnybą, gauna visuomenės mandatą sulaikyti asmenį, patikrinti jo dokumentus, atlikti kratą, daiktų bei asmens apžiūrą ir kitus veiksmus. Šiuos žmogaus laisvę varžančius veiksmus pareigūnai gali atlikti tik gavę valdžios įgaliojimus. Prof. A. Vaišvila sako, jog policija yra valdžia, nes kitaip ji negalėtų būti ir teisėta bei veiksminga paslauga. Tačiau ar visoms policijos pareigoms atlikti bū­tini  valdiniai įgaliojimai? Yra tokių policijos funkcijų, kurios su atskiromis visuomenės narių teisėmis neturėtų būti susijusios, pavyzdžiui, dingusių žmonių paieška, asmens ir turto ap­sauga, privačių detektyvų veikla siekiant atskleisti padarytą nusikaltimą ir kt. Taigi demokra­tinėje visuomenėje tam tikrose žmogaus teisių apsaugos srityse galima ir privati policija. To­kia policija už atitinkamą atlyginimą galėtų atlikti tam tikrą, visos visuomenės mandato nerei­kalaujančią funkciją. Ji, kaip ir valstybinė policija, galėtų saugoti asmenį, jo turtą, palaikyti viešąją tvarką, ieškoti įtariamų padarius nusikaltimą bei dingusių be žinios asmenų ir kt. Nu­statytus teisės pažeidėjus privati policija perduotų kompetentingoms valstybinės policijos tarnyboms. Be abejo, efektyvios veiklos (rinkos) sąlygomis visiškos lygybės tenkinant visus žmogaus poreikius negali būti. Tie piliečiai, kurie turi daugiau pinigų, savo poreikius tenkina geriau (nusiperka geresnio maisto, drabužių, medicinos paslaugų ir kt.). Neturėtų būti išimtis ir papildomos privačios policijos paslaugos, todėl manome, kad privačios policijos klausimo sprendimas yra žingsnis ne žmogaus teisių pažeidimo, o jų apsaugos link.

Paklausos ir pasiūlos principų įdiegimo galimybė teritorinėse policijos įstaigose. Samprotaujant apie laisvosios rinkos principų įdiegimo galimybę į policijos veiklą kyla klau­simas, kaip šiuose ekvivalentiniuose mainuose galėtų dalyvauti konkretus valstybinės poli­cijos padalinys.

Kaip žinoma, Lietuvoje policijos tarnybos sukurtos teritoriniu principu, todėl kiekvienas policijos komisariatas arba nuovada aptarnauja atitinkamą teritoriją. Iš valstybės biudžeto jo veiklai centralizuotai yra skiriama lėšų. Pagal rinkos dėsnius šioms teritorinėms policijos tar­nyboms valstybės skiriamomis lėšomis galėtų disponuoti jų vadovai. Tai sudarytų sąlygas gabiems ir suinteresuotiems darbo rezultatais policijos pareigūnams atlikti gyventojų sau­gumo užtikrinimo funkcijas. Policijos vadovas, besistengiantis neprarasti einamų pareigų ir gauti atitinkamą atlyginimą, turėtų būti skatinamas užtikrinti aptarnaujamoje teritorijoje žmo­nių pageidaujamą saugumą. Kad policijos vadovas veiksmingai galėtų atlikti jam pavestas pareigas, jis turi turėti ne tik darbo užmokesčio dydžio savo darbuotojams nustatymo teisę, bet ir teisę pačiam rinktis pareigūnus, tiesiogiai atliekančius policijos funkcijas ir vykdančius konkrečius jo pavedimus. Veikiant efektyvumo dėsniams netinkamai savo pareigas atlie­kantys pareigūnai užleistų vietą kitiems, kurie geriau tenkintų mokesčių mokėtojų saugumo poreikius. Jei pageidaujamas saugumas nebūtų užtikrinamas, tai reikštų, kad visuomenė nėra labai dėmesinga policijai ir turi skirti papildomų lėšų. Įgyvendinus tokią policijos terito­rinių įstaigų finansavimo sistemą, vadovas ir kiti policijos pareigūnai būtų suinteresuoti užtik­rinti gyventojų saugumą, atsakingiau rūpintųsi teisiniais piliečių poreikiais. Tokia finansavimo sistema padėtų gerinti policijos ir visuomenės santykius jų kultūrinių mainų srityje ir tai ska­tintų šiuos subjektus teikti naudingas teisines paslaugas, garantuojančias maksimalią žmo­gaus teisių apsaugą.

 

Pabandykite pasamprotauti

 

 

         1. Kokį statusą vadovaujanti LR Konstitucija gali turėti policija:

         1.1 valstybinės valdžios ir kodėl?

         1.2 privataus subjekto ir kodėl?

         1.3 valdžios su privataus subjekto elementais ir kodėl?

         2. Ar privatus subjektas pvz. privataus subjekto statusą turinti policija turėtų būti administracinės teisės kaip valdymo teisės subjektas:

         2.1 taip ir kodė?

         2.2 ne  ir kodėl?

         2.3 tik iš dalies ir kodėl?l

3. Jei laisvoji rinka lemia ekonomikos pažangą, ar galime svarstyti, kokiu mastu šios rin­kos principai galėtų būti įdiegti ir policijos veikloje, kaip jie galėtų pasitarnauti garantuojant veiksmingesnę žmogaus teisių apsaugą?

4. Ar privačių policijos tarnybų veiklos legalizavimas taikant laisvosios rinkos principus taptų papildoma žmogaus teisių apsaugos galimybė, turinti įtakos ne tik konkrečių asmenų tei­sių apsaugai, bet ir visos visuomenės saugumui jei taptų, tai kodėl?

5. Ar valstybinės tarnybos statusą turinčios policijos įsiliejimas į rinkos santykius su gy­ventojais skatintų teikti vis kokybiškesnes policijos paslaugas, turinčias įtakos žmogaus tei­sių apsaugai, jei taip, tai kodėl?

         6. Kaip manote ar laisvosios rinkos principų  įdiegimas į policijos veiklą pasitarnautų socialiniam kultūros progresui:

         6.1  ne, nes tai prieštarautų LR Konstitucijai,

         6.2  tai neigiamai atsilieptų žmogaus teisėms,

         6.3  tai labiau užtikrintų žmogaus teises.    

 

 

Šaltiniai

 

1.             1.             Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1998.

2.             2.             Europos policininkų chartija (be datos). – Vilnius.

3.             3.             Vaišvila A. Policija – valdžios ir paslaugos vienovė // Kriminalinė justicija: mokslo darbai. – Vilnius: LPA 1997. T. 6.

4.             4.             Smėška V., Startienė G. Mikroekonomika. – Vilnius, 1999.

5.             5.             Žemaitis G. Policijos pareigūnų bendravimo su visuomene patirtis // Policijos pareigūnų valdymo aktualijos ir patirtis. – Vilnius: LTA, 1999.

6.             6.             Rioper W. R. Kriminalinių nusikaltimų prevencija, pertvarkius piliečių ir policijos santykius naujose demokratinėse Vidurio ir Rytų Europos valstybėse // Kriminalinė justicija: mokslo darbai. – Vilnius: LPA, 1994. T. 3.

7.             7.             Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas. – Vilnius, 2001.

8.             8.             Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimas Nr. 1247 „Dėl procentinio priedo už ištarnautus vidaus reikalų, krašto apsaugos ir valstybės saugumo sistemose metus mokė­jimo“ dalinio pakeitimo // Valstybės žinios. 1998. Nr. 104–2876; 1999. Nr.73-2257.

9.             9.             Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 33–1248; 38–1362.

 

Šiuo metu komentarai draudžiami.