on Geg 11th, 2009Metodinė medžiaga

Konspektai studijuojantiems administracinę, konstitucinę bei kitų teisės šakų disciplinas ir besidominantiems valstybinio valdymo problemomis, teisinių paslaugų bei teisinės valstybės  samprata, jos aktualijomis bei perspektyvomis.

(Metodinė medžiaga paskaitoms)       

Metodinė Įžanga

Kaip įsisavinti šią mokymo medžiagą

Šie konspektai skirti studentams studijuojantiems teisines disciplinas  ir pirmiausiai administracinę  bei konstitucinę teisę siekiant, kad studentai labiau įsigilintų, pamąstytų bei suvoktų teisinės valstybės paskirtį, kultūrinių mainų  joje esmę ir reikšmę teisės procesams ir teisinės valstybės tolimesniam vystymuisi. Studentams vertėtų suvokti kokie turėtų būti administraciniai teisiniai santykiai teisinės valstybės  institucijų tarpusavio kultūriniuose mainuose bei santykiuose su savo  piliečiais LR konstitucijos tarnavimo žmonėms pagrindu. Tai taip pat padėų studentams ne iš vadovėlių išmokti atitinkamas teisines sąvokas, bet jas patiems sukurti ir gal būt netgi savaip interpretuoti. Studentai labiau įsigilintų į pačios pozitiviosios teisės bei jos šakos administracinės teisės autentiškąją prasmę bei paskirtį  kuriant Lietuvoje teisinę santvarką. Kadangi tai neįprastos temos keliančios mokslinius ginčus ir tarp pačių mokslininkų, suteikiame galimybę patiems studentams savaip interpretuoti teisinius argumentus naudojant kažką panašaus į modulinį mokymasį panaudojant jo atskirus elementus.Tokios studijos šiek tiek skirtusi nuo kitų mokymosi būdų su ku­riomis studentas jau yra įpratęs dirbti. Įprastas daugeliui studentų mokimasis apsiriboja tuo, kad tam tikra tvarka išdėstoma konkreti medžiagą, o studentas paprasčiausiai ją tik skaito. Studento vaidmuo šiuo atveju pasyvus. Jis turi pateiktą medžiagą tiesiog išmokti. Tačiau ar tokios studijos yra efektyvesnės už tas kurių metų studentas pats galėtų dalyvauti teisės mokslo atitinkamų sąvokų, pamąstymų, išvadų formulavime. Todėl šiuose konspektuose siekiama aktyvių studento studijų. Prieš susipažįstant su tam tikrais konspektų teiginiais, pirmiausiai būtina suvokti teiginių teisinę prasmę, nagrinėjąmą dalyką, reikia žinoti, į kuriuos klausimus būtina atsakyti.

Čia studentui skiriamas aktyvus vaidmuo – jis pats sau mokytojas. Jam išdėstoma temų analitinė medžiaga, pateikiami kontroliniai klausimai ir suteikiama galimybė pačiam nustatyti, kas jau išmokta, o ko dar reikia mokytis, kad turėti nuomonę bei sukurti savo išvadas. Taip studijuodamas studentas kartu vystys ir patį mokslą papildydamas jį naujomis įdėjomis ir pamąstymais.

Šių konspektų su modulinio tipo elementais studijos sudaro:

a)      a)      mokomasis tekstas, kurį reikia panagrinėti ir jį suvokti, 

b)      b)      būtina atsakyti į konspektuose pateikiamus savikontrolės klausimus.

c)      c)      išstudijuotos medžiagos pagrindu reikėtų  pačiam suformuluoti atitinkamas išvadas bei argumentus. Tačiau tai reikėtų padaryti jau po atsakymų į savikontrolės klausimus kadangi mokslininkai pedagogai teigia, kad viena svarbiausių nesėkmingo mokymosi priežasčių yra mokymosi metu kylanti „žinojimo“ iliuzija. Kartais studentui, kuris iš tikrųjų mokomąją medžiagą suprato tik iš dalies ar neteisingai, gali pasirodyti, kad su­prato gerai ir gali žengti tolesnį medžiagos įsisavinimo žingsnį. Žengęs tą žingsnį, jis, tinka­mai nesupratęs ankstesnės medžiagos, vargu ar sugebės pilnai susidoroti su toli­mesne ir jau nepakankamai suprantama medžiaga. Dėl to kontroliniai klausimai žinioms pasitikrinti leidžia studentui išvengti tos iliuzijos ir jis pats geriau gali kontroliuoti mokymosi procesą.

 

Prigimtinių žmogaus teisių įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – pažangi

bendrosios kultūros dalis

 

Besimokydami teisės disciplinų jūs jau girdėjote apie teisinius santykius, kurie at­siranda atitinkamų teisės normų pagrindu.Tačiau kalbant apie teisinius santykius, kurie  atsiranda skirtinguose kultūrinio mūsų gyvenimo sferuose taip pat ir vykdant valstybinį valdymą, mes susidursime ir su teisinės paslaugos sampratą bei jos pagrindu. Nagrinėdami teisinius dalykus, tokius kaip, pavyzdžiui, teisinės paslaugos ir jų atsi­radimo galimybės bei pagrindai, neabejotinai susiduriame ir su teisinės valstybės sąvokomis. Šios dalies tikslas yra padėti studentui susidaryti minėtų  reiškinių bendrą vaizdą.

 

Šių sąvokų randame neoficialių (mokslinių), ir oficialių, netgi įtvirtintų kai kurių valstybių pa­grindiniuose įstatymuose. Tai skatina mus dar kartą atkreipti dėmesį į teisinės valstybės sampratą, įvertinti skirtingai teisinę santvarką suvokiančių autorių argumentus, išnagrinėti teisinės valstybės požymius ir juos palyginti su bendraisiais bet kuriai valstybei būdingais po­žymiais.Remdamiesi prieinamais šaltiniais mes galime pabandyti atri­boti skirtingai suprantamas teisinės valstybės sąvokas, pasamprotauti kaip skirtingai suprantama valstybinė santvarka, jos valdymo aparato veikla, galėtų atsiliepti žmogaus teisėms. Tai skatintų labiau įsigilinti į tokią šiuo metu populiarią teisinę sąvoką kaip teisinė valstybė, padėdų atskleisti būtent tokiai santvarkai būdingus po­žymius. Visa tai padėtų geriau suvokti, ką teisinė valstybė galėtų suteikti savo piliečiams ir ką piliečiai galėtų duoti savo valstybei.Tai padėtų labiau įsigilinti ir į administracinės teisės autentiškąją paskirtį vykdant valstybinį valdymą konstituciniu valstybės institucijų tarnavimo žmogui pagrindu, garantuoti piliečio teises ir tuo pačiu kurti teisinę valstybę.

Studijuojant administracinę teisę ir jos vietą teisinėje valstybėje būtina atskleisti ne tik teisinės valstybės požymius, bet ir atskleisti patį teisinį procesą, kurio dėka teisinės valstybės idėja iš mokslinės-teorinės plotmės, kurią Lietuvoje plėtoja prof. A. Vaišvila, palaipsniui vystosi ir į praktinę plotmę. Tai liūdija ir tokie faktai, kai nagrinėjant tam tikrus teisinius santykius Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, remiantis Konstituciniais  teisinės valstybės principais, teismo proceso metu jau yra vadovaujamasi teisingumo matu teisių ir pareigų vienovės pagrindu, vienu svarbiausiu teisinės valstybės požymiu, kas neabejotinai tampa ir administracinės teisės kaip valdymo teisės šaltiniu.

Kalbėdami apie bendrąjį kultūros lygį visuomenėje kalbame ir apie teisinių santykių lygį kaip neatsiejamą kultūros dalį, kurio pagrindas yra Lietu­vos Respublikos Konstitucija. Vadovaujantis šiuo pagrindu reikėtų pakalbėti ir apie tai, koks yra Lietuvos Respublikos teisės sistemos ir bendrųjų mūsų visuomenės kultūros laimėjimų santykis. Siekiant pažvelgti į kultūros pažangą teisės srityje reikėtų įsigilinti ir į Lie­tuvos Respublikos Konstitucijos normas kaip pozityviosios teisės pagrindą. Tai leis pa­žvelgti į teisės normų teisinį turinį ir atsakyti į tam tikrus klausimus, pavyzdžiui, koks jų teisi­nis turinys, ar jos vienodai atspindi visų teisės subjektų interesus, ar suteikia teisinę galimybę patiems visuomenės nariams pareigų prisiėmimo ir jų vykdymo pagrindu susikurti sau atitin­kamų teisių, pareigą laikant kiekvienos pilietinės teisės šaltiniu? Jei šie atsakymai būtų tei­giami, galėtume kalbėti ir apie kultūros pažangą teisės srityje. Kultūros pažanga teisės sri­tyje neabejotinai reikštų ir pažangą kitose kultūrinio visuomenės gyvenimo srityse. Svarbiausi žmonių tarpusavio kultūrinio bendravimo santykiai atsiranda, plėtojasi ir pasibaigia vadovau­jantis būtent pozityviosios teisės normų pagrindu. Jei šios normos taptų teisinėmis (atsi­žvelgus į pareigų bei teisių vienovės santykį), visuomenėje vykdant kūrybinę veiklą, keičiantis tarpusavio paslaugomis, subjektiniai santykiai, vadovaujantis žmonių interesus atspindinčio­mis teisės normomis, vestų kūrybinių laimėjimų link, skatintų paslaugų teikimo iniciatyvą. Tai prisidėtų prie bendros kultūrinės gerovės visose visuomenės gyvenimo srityse. Dėl to kalbė­dami apie pozityviosios teisės teisinį turinį kartu kalbame ir apie visuomenėje vykstančią ben­drąją kultūros pažangą. Čia pilietinės teisės požiūriu analizuojama 1992 m. tautos re­ferendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų teisinė struktūra, jų prasmė ir reikšmė tolesnei teisėkūrai, jos santykis su pozityviąja teise, taip pat, koks yra bendrosios kultūros pažangos ir demokratinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos santykis.

Kai visuomenėje sukuriamas naujas kūrinys, galintis geriau tenkinti žmonių kultūrinius poreikius, kalbame apie kultūros pažangą. Kalbėdami apie visuomenėje kuriamas bendro elgesio normas, kurių įgyvendinimas užtikrinamas valstybės poveikio priemonėmis, kalbame apie pozityviąją teisę ir turime omenyje bendrąjį teisinį visuomenės išprusimą bei kultūros raidą. Todėl visa, kas pažangu ir naudinga žmonėms, taip pat ir teisinę kūrybą, galime vadinti pa­žangia kultūra. Neatsitiktinai lenkų prof. M. Szyszkowska sako, jog teisė yra kultūros dalis . Prof. A. Vaišvila teisę laiko viena svarbiausių kultūros sričių. Kalbėdamas apie kultū­ros reikšmę socialinei raidai jis pabrėžia, kad per teisės įsigyvenimą žmonių santykiuose vyko ir tebevyksta žmoniškėjimo procesas. Bendroji visuomeninė kultūra yra tam tikros žmonių sukurtos bendrojo ir individualaus naudojimosi priemonės, padedančios vi­suomenei ir atskiriems individams įgauti kultūriniam bendravimui, biologinei egzistencijai ir savo komfortabilumui būtinas vertybes. Naudodamasis kūrybos rezultatais žmogus kaskart mažiau priklauso nuo gamtinio pasaulio, pajungia jį savo egzistenciniams poreikiams ten­kinti ir visuomenėje vyksta kultūrinė civilizacijos pažanga. Prie kultūrinių civilizacijos laimė­jimų kaip visuomenės kūrinį turėtume priskirti ir pozityviąją teisę, kuria remiantis kiekvienas visuo­menės narys tenkina savo kasdieninius poreikius bei kartu prisideda prie jos raidos. Žmoni­jai vystantis kultūrinės pažangos linkme turi būti kuriama ir tam tikrą civilizacijos lygį atitin­kanti teisės normų sistema. Teisės įtvirtinimas turėtų reikšti, kad žmonių santykiai kaskart vis tolsta nuo biologinių santykių, kuriuose pradeda vyrauti tvarka bei teisingumas, o ne jėga ir vienas kito pavergimas, ir kad teisiniai santykiai tapačiai plėtojasi naudingų tarpusavio pa­tarnavimų pagrindu. Kaip pažymi E. Vaitiekienė, teisinių santykių dalyviai įgyja subjektinių teisių ir pareigų. Tai, be abejo, teisinga, nes tik pareiga gali tapti bet kurių teisių šaltiniu. Tačiau kultūra, ypač socialinė jos sritis, gali ne tik patirti raidą, bet ir nykti – tai pri­klauso nuo visuomeninės santvarkos, besiremiančios pozityviąja teise. Esant autoritariniams režimams visa kultūra pirmiausiai pajungiama ne žmogaus gerovei, o antihumaniškai san­tvarkai išsaugoti, išlaikyti ir aptarnauti, nesirūpinant atskirų žmonių interesais. Tokiose vals­tybėse nepaisoma pagrindinių žmogaus teisių, kurias keičia įsigalėjęs smurtas, policijos bei karinė jėga. Dėl to totalitarinės santvarkos sąlygomis nėra prasmės kalbėti ir apie individų teisių primato prieš valstybinę valdžią realią galimybę. Prof. M. Szyszkowska pažymi, jog autoritarinėse valstybėse svarbiausią vaidmenį vaidina ginkluotosios pajėgos ir policija. Jos kontroliuoja privatų piliečių gyvenimą. Tokia valstybė monopolizuoja ir masių kultūrą, todėl ir naujai išrasti bei patobulinti visuomenės kūriniai ne visada gali prisidėti prie vi­suomenės narių gerovės. Pavyzdžiui, naujausi mokslo atradimai gali būti panaudojami ku­riant agresyvų karinį potencialą savo bei kitoms tautoms pavergti ir teisėms atimti. Tada rei­kėtų kalbėti ne apie bendrosios kultūros pažangą, o apie jos nykimą. Dėl to autoritarinėms santvarkoms būdingas socialinis visuomenės sąstingis, beatodairiškas priverstinis paklusi­mas ir valstybinės valdžios baimė, kūrybinės iniciatyvos žlugdymas, o kartu ir kultūrinio gy­venimo sričių nuopuolis. Dėl to kultūra, kaip laipsniškas visuomenės civilizacijos procesas, visapusiškai pajėgi plėtotis ir klestėti tik demokratinėje valstybėje. Joje kultūros raidai ne­abejotinai didžiausią įtaką gali turėti tik laisvas, kūrybingas visuomenės narių darbas. Tokią socialinę padėtį pajėgios užtikrinti būtent teisinės neprivilegijuotos, vienodai visų teisės subjektų interesus tenkinančios pozityviosios teisės normos. Tik naudodamiesi tolygiomis turimomis ir vykdomomis pareigomis bei teisėmis žmonės gali patirti pageidaujamo teisin­gumo jausmą. Tai šalina tarpusavio nepasitikėjimo ir socialinių konfliktų atsiradimo priežas­tis. Prof. M. Szyszkowska pabrėžia, kad kiekvienas individas pageidauja, jog teisė užtikrintų teisingumo jausmą. Prof. R. Z. Livšicas rašo, jog teisė – tai sunormintas teisingu­mas, pajėgus įgyvendinti visuomeninį kompromisą. Vadinasi, kalbėdami apie ben­drą kultūros pažangą kartu kalbame ir apie būtiną pažangą teisės srityje siekiant, kad vi­suomenės narių tarpusavio santykiai būtų grindžiami teisinėmis kompromisinėmis normo­mis. Tokių normų pagrindu bus skatinama kurtis ir visų visuomenės narių interesus užtikri­nanti teisinė paslauga. Tačiau, kaip jau minėta, visuomenės narių tarpusavio paslaugai būti­nas juridinis pagrindas – teisės norma, besiremianti bendrąja, pamatine teisės norma, nes tik nuo konkrečios normos gali priklausyti visuomenės narių tarpusavio santykių teisinis turi­nys. Kad bendroji norma būtų teisinė, kompromisinė, užtikrinanti visų visuomenės narių inte­resus, jos turiniui turi pritarti visa tauta. Toks bendrųjų normų aktas, kurį priimti turėtų visa vi­suomenė, yra valstybės Konstitucija. Jos pagrindu visa tolesnė pozityvioji teisė turi būti tei­sėta ir užtikrinanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos tautos valios vykdymą. Ar valstybės konstitucija, įtvirtinanti pagrindinius socialinio visuomenės gyvenimo principus, yra ta vertė, kuriai esant galima teigti, jog vyksta visuomenės bendrosios kultūros pažanga, rodo paties pagrindinio įstatymo turinys. Iš sovietmečiu vyravusios ideologijos, jog valstybės pilietis yra niekas prieš pačią valstybę, iki šiol dar gali išlikti gyvos šios ideologijos šaknys, kurios atsiradus atitinkamoms sąlygoms galėtų pradėti leisti savo daigus ir į pozityviąją teisę. Mes galbūt žinome ne vieną pavyzdį, kai priimti norminiai aktai ar jų atskiros normos nevi­siškai atitiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimus, prieštaravo jos dvasiai ir neuž­tikrino visų pagrindiniame įstatyme reglamentuotų žmogaus teisių. Mokslas ir visų pirma tei­sės turi aiškiai nurodyti pagrindines socialinės teisinės visuomenės raidos gaires, remdama­sis būtent konstituciniais teisiniais principais ir jos teisine dvasia. Vadovaudamiesi mokslu ir jo išvadomis galėtume labiau įsigilinti ir įžvelgti teisinį pozityviosios teisės ir konstitucinės tei­sės normų turinio bei jo dvasios santykį. Tačiau tai sudėtingas analitinis darbas. Sudėtingas jis dar ir dėl to, jog iki šio laiko faktiškai niekas negali pasakyti, kas yra teisė. Ar ši sąvoka reiškia tik valdžios institucijoms suteikiamą galimybę gyventojams primesti savo va­lią, ar teisė yra bet kokio turinio konstitucijos išraiška, ar tai humaniška pilietinė kategorija reiškianti pareigų bei teisių vienovę? Bet kuriuo atveju neturėtų kilti abejonių, jog pozityvioji teisė turi atitikti valstybės konstitucijoje reglamentuotus įpareigojimus, nepaisant to, kokio teisinio turinio šie įpareigojimai įtvirtinti jos normose. Dėl to kalbant apie kultūros pažangą teisės srityje mums pirmiausiai turėtų rūpėti, kokio teisinio turinio yra pats pozityviosios tei­sės pagrindas – Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ieškodami šio atsakymo pirmiausiai tu­rėtume remtis pilietiniu humanišku teisės turiniu. Tai reikštų, jog išvesti pagrindinius, pamati­nius bendruosius teisės principus, sukurti įpareigojimus savo nariams turi teisę tik tiesioginis jos vartotojas – tauta, jungianti visus valstybės piliečius. Šie pamatiniai tautos uždaviniai turi atsispindėti jos pagrindiniame įstatyme. Tauta valstybės konstitucijoje įtvirtina svarbiausius savo siekius, socialinio gyvenimo principus, kuriais remiantis turi būti kuriama visa pozityvio­sios teisės sistema. Socialinis mokslas, pirmiausiai teisės, prisidėdamas prie visuomenės socialinio gyvenimo, turi ieškoti moksliškai pagrįstų jo raidos būdų, analizuoti konstitucinių teisinių principų teorinę bei praktinę įgyvendinimo galimybę, teikti savo pasiūlymus. Taip tei­sės mokslas realiai prisidėtų prie tautos konstitucinių siekių įgyvendinimo. Teisės mokslo te­orija turi analizuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus tautos siekius ir gilintis į pa­čios Konstitucijos dvasią, prisidėti prie konstitucinių vertybių tolesnio perkėlimo ir įtvirtinimo galimybių į pozityviosios teisės sistemą. Pozityvioji teisė tampa teisėtu bet kokių visuomeni­nių santykių, susiklostančių vykdant vienokią ar kitokią kultūrinę veiklą, pagrindu. Žinoma, yra visuomeninių santykių, kurie atsiranda, pasikeičia, pasibaigia remiantis kitomis sociali­nėmis normomis (paprotinėmis, religinėmis, moralės, etikos ir kt.), tačiau visos jos taip pat susijusios su teisės normomis ir be jų ne visada sureguliuotų vienus ar kitus žmonių tarpu­savio santykius. Dėl to bet kuri kultūrinė veikla visuomenėje pirmiausiai paremta pozityvio­sios teisės normomis ir priklauso tiesioginei arba netiesioginei šių normų reguliavimo sferai. Vadovaujantis pagrindinio įstatymo norma kuriamos kitos pozityviosios teisės normos, todėl galime teigti, jog kultūrą kuria pati kultūra. Jei kaskart sukuriame kokios nors paskirties vis tobulesnį instrumentą, tuo užsitikriname vis didesnę galimybę pagaminti kaskart tobulesnių ne tik tiesioginio kasdieninio vartojimo, bet ir kūrybos reikmenų, panaudoti juos tenkinant savo kasdieninius egzistencinius poreikius. Plėtodamasi kultūra, kaip ir jos kūriniai, neabe­jotinai tobulėja. Jei visuomenėje priimamas teisinis, visiems visuomenės nariams suteikiantis vienodą galimybę kurti savo teises pagrindinis įstatymas – valstybės Konstitucija, vadinasi, kultūra šioje santvarkoje vystosi pažangiu teisiniu lygiu ir suteikia galimybę veikti siekiant dar pažangesnio socialinio kultūrinio gyvenimo. Kultūrinis visuomenės gyvenimas susideda iš nuolatinio keitimosi tarpusavio paslaugomis. Ši kultūrinė veikla remiasi teisės normomis ir visiškai priklauso nuo jų teisinio turinio. Jei normos teisinė struktūra nėra teisiškai subalan­suota, kultūrinė veikla vienus visuomenės narius paverčia privilegijuotais kultūros vartotojais kitų kultūros kūrėjų bei vartotojų sąskaita. Jei valstybės konstitucija minėtais teisiniais įparei­gojimais draudžia privilegijuotą veiklą, vadinasi, ji yra teisinė ir atspindi visų visuomenės na­rių, turinčių kultūrinių interesų, teises. Valstybės konstitucija yra tas kūrinys, kuris padėtų kurti tolesnę pažangesnę vartojamąją vertę pozityviąją teisę. Tačiau pozityvioji teisė dar negarantuoja tautos valios kūrinio – Lietuvos Respublikos Konstitucijos įgyvendinimo. Vė­lesnėje teisėkūroje, neatsižvelgus arba nevisiškai suvokiant Lietuvos Respublikos Konstitu­cijos įpareigojimus, gali būti išleidžiami nesuderinto teisinio turinio įstatymai, nepagrįsti pri­gimtinių žmogaus teisių prioritetu bei pareigų ir teisių vienove, todėl neatitinkantys pagrindi­nio valstybės įstatymo turinio. Civilizacijos bei kultūros pažanga reikalauja teisingumo, pa­grįsto interesų priešpriešos suderinimu, įgyvendintu vadovaujantis konstituciniais teisiniais principais. Kaip rašoma Konstitucinės teisės vadovėlyje, teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą išvengiant interesų priešpriešos. Nors tai daugiau teisėtumo, o ne teisingumo problema, ne teisės turinio, o jos formos sprendimo klausimas, tačiau kasdieniniame visuomenės narių gyvenime toks normų ir pagrindinio valstybės įstatymo neatitikimas pirmiausiai paliečia kasdieninius žmonių teisinius inte­resus, jų teises ir verčia į pozityvųjį įstatymą žiūrėti ne tik formos, bet ir teisinio turinio prasme.

 

Savęs  kontrolės klausimas.

Pasitikrinkyte ar gerai supratote perskaitytą tekstą. Vėliau jums bus pateikti savikontrolės klausimai. Tačiau dabar  pabandykyte atsakyti į klausimą kurį patys gal būt susiformulavote, o jei ne, nevarkite ir skaitykite toliau. 

 

Iškreipto humanizmo įtvirtinimas pozityviojoje teisėje – teisinės

kultūros sąstingio šaltinis

 

Lietuvos Respublikos Konstitucija, visos pozityviosios teisės pagrindas, buvo priimta 1992 m. tautos referendumu, o tai reiškia, jog šiame valstybės pagrindiniame akte įtvirtinti svarbiausi visuomenės siekiai, bylojantys ir apie teisinę visuomenės kul­tūrą, jos pažangą. Lietuvos Respublikos Konstitucija, išreikšdama tautos valią, įtvirtino esmines demokratinėms santvarkoms būdingas žmogiškąsias vertybes. Tauta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtino tai, jog žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, ir valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad žmogaus laisvė neliečiama, kad žmogus, įgy­vendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, negali varžyti kitų žmonių teisių bei laisvių, kad neleidžiama varžyti jokio žmogaus teisių arba atvirkščiai, teikti jam privilegijų ir t. t. Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucija yra priimta tautos referen­dumu kaip pagrindinis valstybės įstatymas, turime suvokti, jog negalime turėti alterna­tyvios teisėtos galimybės remtis jokiu kitu teisės turiniu kaip tik išplaukiančiu iš konsti­tucinės arba pilietinės teisės normų bei jos dvasios. Dėl to šiais visuomenės normų įpa­reigojimais būtina vadovautis ir tolesnėje mūsų teisėkūroje. Teisėkūra turi tapti tikra konstitucinių visuomenės narių teisių užtikrinimo priemone, todėl ši visuomenės institu­cija tik tada pateisins savo autentiškąją konstitucinę paskirtį, kai Seimo išleidžiami įsta­tymai atitiks prigimtines žmogaus teises ir kai šių teisės normų pagrindu teisės subjek­tai turės vienodą galimybę naudotis ir kurti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje regla­mentuotas pilietines teises. Tik dėl teisėtų (atitinkančių Lietuvos Respublikos Konstitu­ciją) įstatymų žmogaus teisės realiai tampa aukštesnės už valstybinės valdžios ar kitos kokios nors socialinės grupės interesus. Jei teisinę–demokratinę valstybę kuria visa tauta, tokioje pilietinėje santvarkoje kitaip ir būti negali. Valstybė ir jos institucijos yra sukurtos vi­sos visuomenės ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio pagrindu: yra žmonėms tarnaujančios (paslaugaujančios) tarnybos, įpareigotos užtikrinti konstitucines žmogaus teises. Jei valstybės institucijos pilietinės, konstitucinės teisės pagrindu netarnauja žmonių teisėms, jos negali būti laikomos ir legitimiomis, nes neatspindi savo kūrėjų – žmonių teisinių interesų. Dėl to teisinėje santvarkoje valstybė turi tapti pilietinių žmogaus teisių apsaugos organiza­cija. Leisdama neteisinį įstatymą, nevisiškai atitinkantį konstitucines prigimtines žmogaus teises (kai jo turinyje teisės subjektų teisės nėra tolygios jų pareigoms), valstybė tampa savi­valiaujančia, neatitinkančia savo tikrosios paskirties organizacija. Įstatymų leidžiamoji val­džia, t. y. Seimas, išleisdamas neteisinį įstatymą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu­cijos nuostatoms, nes tokia atstovaujamosios institucijos veikla netarnauja žmogaus tei­sėms, o atvirkščiai – jas varžo ir dirbtinai iškreipia. Dėl to vadovaujantis pilietine teise netu­rėtų būti privaloma vykdyti neteisinius įstatymus, nes juos įgyvendinant vienas pozityviosios teisės subjektas kultūriškai labiau iškeliamas už kitą. Kiekvienas nepagrįstas mechaniškas teisių atėmimas neatsižvelgus į teisės turinį arba jų suteikimas prieštarauja Lietuvos Respub­likos Konstitucijos nuostatoms ir dvasiai. Valdžia, pasitelkusi valstybės mechanizmą, vers­dama tokius įstatymus vykdyti ir jiems paklusti, paverčia valstybę į kaskart vis labiau saviva­liaujančią neteisinę politinę organizaciją. Pozityviosios teisės subjektai, turėdami vienodas konstitucines pareigas bei teises, neteisinio įstatymo pagrindu įgyja vienas kito atžvilgiu ne­motyvuotą, Konstitucijai, kaip pilietinei, teisei prieštaraujančią kultūrinę viršenybę. Tokia pri­vilegija nėra pagrįsta pareigų bei teisių vienodumu ir įgyjama vien tik nemotyvuotu iškreipto turinio pozityviosios teisės normos pagrindu. Leisdama nesuderinto turinio įstatymus mūsų rinkta valdžia gali tik labiau deklaruoti žmogaus teises, nei iš tikrųjų jomis rūpintis. Prof. A. Vaišvila rašo, jog teisinė valstybė – tai pastanga humanizuoti žmonių santykius teisės princi­pais. Mūsų valdžia, susižavėjusi Vakarų valstybių kultūriniu išsivystymu, vis dar žvalgosi į Vakarus, ieškodama „gatavų pažangių socialinio–teisinio gyvenimo receptų, galinčių garantuoti pilietines žmogaus teises. Tačiau nesiremiant mokslu ir pirmiausiai teisės mokslu, nesivadovaujant konstitucine pilietine teise, chaotiškai kaitaliojant įstatymus vargu ar įmanoma pasiekti socialinio gyvenimo kultūrinę pažangą. Nesugebant įžvelgti žmogaus pilietinių teisių šaltinio jo bandoma ieškoti agresyviųjų visuomenės narių socialinėse gru­pėse. Pasitelkus teisės normas jiems bandoma suteikti daugiau kultūrinių galimybių, nei jie tam turi konstitucinių pilietinių teisių. Stengiamasi kiek įmanoma apriboti teisėsaugos institu­cijų veiklos galimybes, kad tik nebūtų pažeistos žmogaus teisės. Tačiau mechaninis, teisės turinio visavertiškumo principu neparemtas kultūrinių galimybių „dalijimas“ tarp pozityviosios teisės subjektų pasitelkus valstybės mechanizmą veda prie dalies žmogaus teisių likvida­vimo (atėmimo). Agresyviesiems visuomenės nariams tai naudinga, nes juos sunkiau pa­traukti teisinėn atsakomybėn, o sąžiningiems piliečiams, jau praradusiems dalį savo pilieti­nės teisinės gerovės, atimama kita dalis agresyviųjų kultūrinių galimybių naudai. Prof. A. Vaišvila rašo, jog valdžios galių siaurinimo tendencija pasiekė tokį mastą, kad valdžia teisę gali tik deklaruoti, bet ne garantuoti. Ji virsta tik moraliniais pageidavimais. „Kiek procentų nusikaltimų neatskleista, tiek neteisė dominuoja“. Dėl to bandymas apibrėžti žmo­gaus teises ne per jų priešybę – pareigą reiškia iškreiptai matyti žmogaus teises, neatsižvel­gus į teisės turinį chaotiškai ir neapdairiai kėsintis į teisės tapatybę bei jos socialinio viešpa­tavimo perspektyvas. Tai reiškia, kad perdėtas, teisės turinio elementų pusiausvyros neati­tinkantis „humanizmas“ taip pat yra antihumaniška, antikonstitucinė oficialioji valstybinės valdžios veikla. Tačiau matyt galima teigti, jog kultūros pažanga socialinėje–teisinėje srityje priėmus demokratinę Lietuvos Respublikos Konstituciją yra neabejotinai svari, nors vėles­niuose etapuose nepakankamai atsižvelgus į tautos arba Lietuvos Respublikos Konstitucijos norminius įpareigojimus, kultūros pažangą teisės srityje, gali būti stabdoma ir nevisapusiškai panaudojama siekiant jos kultūros pažangos. Gilinantis į teisinę kultūrą, kaip bendrosios kultūros dalį, dar reikėtų nemažai padirbėti ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitu­cija išanalizuoti, kaip pozityviosios teisės norminiai aktai, atskiri jų straipsniai ir sąvokos ati­tinka mūsų valstybės pagrindinio įstatymo prasmę bei tautos siekius, įtvirtintus šiame pa­grindiniame norminiame akte. Atlikus šį darbą galima bus pateikti išvadas, kaip mūsų pozi­tyvioji teisė atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją bei koks yra santykis tarp bendrosios mūsų kultūros ir jos dalies – pozityviosios teisės. Tik analizuodami veikiančią pozityviąją teisę galime matyti, kaip ji atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir apsaugo žmogaus teises, o kartu ir matyti teisinės kultūros santykį su bendrąja visuomenės kultūra.

 

Dabar pabandykite atsakyti į klausimus:

 

1. Jeigu pozityvioji teisė yra visuomenės kūrybos rezultatas, nuo kurio priklauso žmonių kultūrinio bendravimo santykių pobūdis, turintis įtakos jų teisėms ir gerovei, tai ar teisinė pažanga gali būti atsiejama nuo bendrosios kultūros pažangos ir jos rezultatų?

2. Jeigu Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina pagrindines teisines žmogišką­sias vertybes, būdingas visoms demokratinėms pasaulio valstybėms, tai ar galėtumeme kal­bėti apie Lietuvos teisinės kultūros, kaip bendrosios kultūros dalies, pažangą?

3. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina teisinius pagrindinių žmogiškųjų vertybių pagrindus, tačiau tam, kad teisinė kultūra, kaip bendrosios kultūros dalis, klestėtų, būtina, jog pozityvieji įstatymai nenukryptų nuo jos turinio bei neprieštarautų šio pagrindinio įstatymo dvasiai. Priešingu atveju kultūros pažanga teisės srityje būtų daugiau deklaracinio pobūdžio, nes nepajėgtų užtikrinti visų konstitucinių žmogaus teisių.

Kaip manote ar mirties bausmės panaikinimas lietuvoje atspindi konstitucijos dvasią bei parodo kultūros progresą teisės srityje? Pakomentuokite sau kodėl taip manote.

4. Neteisinio įstatymo, prieštaraujančio Lietuvos Respublikos Konstitucijos prigimtinių teisių principui pagrindu, vieni reguliuojamų visuomeninių santykių pozityviosios teisės subjektai įgyja daugiau kultūrinių galimybių kitų pozityviosios teisės subjektų sąskaita. Bandymas pasitel­kus įstatymą suteikti kultūrinių galimybių asmenims, praradusiems teisę ar jos dalį į naudo­jimąsi jomis, nėra humaniška valstybinių institucijų veikla. Ji prieštarauja žmogaus prigim­čiai, Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei skatina teisinės kultūros nuopuolį. Tokiu atveju reikėtų kalbėti ne apie teisinės kultūros pažangą, o apie jos nuopuolį.

Kaip manote, jei už nužudymą kito žmogaus asmuo pozityviosios teisės pagrindu įkalinamas  penkeriems metams, tai ar  šioje kultūros srityje vyksta progresas ar regresas?

         5. Ar yra kultūros progresas naujausi moksliniai atradimai įminant gamtos paslaptys ir sukuriant naujas technologijas, ar tai gali  paveikti ir socialinius teisinius procesus?

         6. Ar tobulinant valstybinį valdymą grindžiamą LR  Konstitucijos valstybės institucijų tarnavimu žmonėms pagrindu, galima laikyti kultūros progresu?  Ar tokią santvarką galėtume vadinti teisine valstybe?

 

 

Šaltiniai

 

1. Szyszkowska M. Europejska filozofia prawa. 2 wydanie. – Warszawa: C. H. Beck, 1995.

2. Vaišvila A. Teisė kaip visuomeninė sutartis // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1997. Nr. 7–8.

3. Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. – Vilnius, 2001.

4. Лившиц P. 3. Teopия npaвa. – Mосква, 1994.

5. Lietuvos Konstitucinė teisė. – Vilnius, 2001.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1999.

7. Vaišvila A. Teisinė valstybė: nuo optimizmo iki realybės // Lietuvos aidas. 1995 m. spalio 5 d. Nr. 194.

 

 

Sub puslapiai

Šiuo metu komentarai draudžiami.