Doc. Gintautas Danišauskas

 

POLICIJOS PREVENCINĖ VEIKLA  – LR KONSTITUCIJOS REGLAMENTUOTA VALDŽIOS ĮSTAIGŲ TARNAVIMO ŽMOGUI  REALIJA ATLIEKANT VALSTYBINĮ   VALDYMĄ

 

Skaitant šį skyrių studentas turi susipažinti su požiūriais dėl policijos vaidmens  visuomenėje. Ypač svarbu suprasti, kodėl yra klaidingas gan paplytęs požiūris, kad pagrindinė policijos užduotis yra  išaiškinti nusikaltimus, o nesirūpinti jų prevencija.

 

Mokslininkų darbuose jau buvo nagrinėjama teisinės paslaugos samprata, jos esmė bei pagrindai. Tiriant teisinės paslaugos turinį buvo prieita prie išvados, jog sub­jektų kultūrinėje veikloje būtent ji garantuoja lygius kultūrinius mainus. Buvo akcentuojama, jog teisinė paslauga, atsirandanti teisinio įstatymo pagrindu, yra vertybė, kurios dėka tarp žmonių gali būti pasiekiamas visiškas kompromisas ir savitarpio pagarba. Jos pa­grindu visuomenėje atsiranda kompromisiniai, žmogiški kultūriniai mainai ir tai galima būtų traktuoti kaip kultūrinio progreso elementą.

Dabar remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniu ir teisinės paslaugos turiniu pabandykime pažvelgti į vieną iš policijos funkcijų – teisės pažeidimų prevencinę veiklą ir ją susieti su žmogaus teisėmis. Pasamprotaukime ar ištikrųjų prevencinė policijos veikla labiau nei kitos iš pirmo žvilgsnio svarbios jos funkcijos labiau galėtų garantuoti žmo­gaus saugumo poreikius ir taip užtikrinti jo konstitucines teises bei laisves. Panagrinėkime, kokia yra teisės pažeidimų prevencijos reikšmė visuomenės ir policijos santy­kiuose siekiant teisinių paslaugų. Iškelkime sau klausimą, kad jeigu policija, kaip valdžios institucija, netarnautų žmonių teisėms, svarbiausiems jų poreikiams, ar ji galėtų būti ir legitimi. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, pažvelkime į šio pagrindinio įstatymo  įpareigojimą valdžios įstaigoms tarnauti žmonėms ir prevencinės policijos veiklos įgivendinant konstitucines žmogaus saugumo teises.

Siekiant teisinės paslaugos, kai teisės subjektų pareigos kultūriniuose mainuose tampa adekvačios jų teisėms, ir rūpinantis teisėtvarka, teisės pažeidėjų išaiškinimas neturėtų likti prioritetinė visuomenės institucijos – policijos veiklos kryptis. Kiekvienas visuomenės pi­lietis bendraudamas su kitais jos nariais siekia jaustis saugus, kad nekiltų grėsmė jo teisėms ir teisėtiems interesams. Dėl to kuriant demokratinę teisinę valstybę, kurios Konstitucijos 5 straipsnis valdžios įstaigų veiklą legalizuoja tik per tarnavimą arba paslaugavimą žmonėms, leidžiant policijos veiklą reglamentuojančius norminius aktus pirmiausiai tuo ir turėtų būti remiamasi. Visuomenė ir pati policija, kaip tarnaujanti žmonių teisėms institucija, privalo su­prasti, kad nepaprastai svarbaus kiekvienam žmogui saugumo jausmo stoka taip pat yra prievartinis žmogaus teisių netekimas. Dėl to garantuojant šią žmonių teisę prioritetinė poli­cijos veiklos kryptis turi būti ne vien jau įvykdytų nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų išaiški­nimas, o reali apsauga nuo tokių veikų grėsmės.

Mokslininkai teigia, kad poreikis būti saugiam yra reikšmingas socialinės šiuolaikinio žmogaus būsenos elementas. Policija siekdama teikti teisinę paslaugą visuome­nei privalo tenkinti šį svarbiausią žmogaus poreikį. Juk didžiausia visuomenės narių dalis nėra teisės pažeidėjai ir tikisi, kad valstybė apgins Lietuvos Respublikos Konstitucijos sau­gomą jų laisvę, gyvybę, kūno neliečiamybę, nuosavybę, realiai užtikrins asmeninį saugumą. Kaip teigia R. Wolfas–Riudigeris, policija, kaip teisėtvarką užtikrinanti institucija, turi garan­tuoti tokį saugumą ir apginti piliečius nuo gresiančių pavojų, nes apgynimas ir apsaugojimas nuo pavojų yra svarbiau negu jau padarytų nusikaltimų tyrimas.

Šiuo metu daugelis gyventojų jaučiasi nesaugūs. Tai patvirtina atliekamų apklausų re­zultatai. Kaip teigia R. Shulte, saugumo jausmo netekimas siejamas su tokiais nusikaltimais, kurie tiesiogiai palietė gyventojus: įsilaužimai į butus, automobilių vagystės, plėšimai, smul­kios vagystės ir pan. Policija siekdama vykdyti teisinę pareigą taip pat privalo tu­rėti omenyje dar vieną svarbią žmogaus teisėms aplinkybę, kad ta dalis visuomenės narių, kurie tapo nusikaltėliais arba kitokiais teisės pažeidėjais, ir policija anksčiau ar vėliau juos iš­aiškins, taip pat turėjo teisę į savo nevaržomas teises ir laisves, kurių netenka galbūt dėl ne­tinkamo valdžios, taip pat ir policijos tarnavimo visuomenei. Jeigu valdžios institucijos, taip pat ir policija, būtų laiku ėmęsi atitinkamų priemonių šalinti nusikalstamumo veiksnius, di­delė dalis potencialių pažeidėjų netektų pagrindo ir galimybių nusikalsti arba kitaip pažeisti įstatymus. Dėl to liktų apsaugotos ne tik visuomenės narių, tiesiogiai nukenčiančių nuo nu­sikaltėlių bei kitų teisės pažeidėjų, bet ir nusikaltusiųjų teisės. Policija tarnaudama žmonių teisėms padėtų jiems vykdyti savo pareigas visuomenei, gerbti kiekvieno jos nario interesus. Potencialūs teisės pažeidėjai būtų apsaugoti nuo laisvės netekimo ir kartu nebūtų izoliuoti nuo visuomenėje vykstančių teisėtų ekvivalentinių kultūrinių mainų proceso. Kriminologijos mokslas įrodinėja, jog nusikaltėliais ne gimstama, o tampama, atsiradus tam tikriems nusi­kaltimus skatinantiems veiksniams. Kuo daugiau tokių veiksnių, tuo daugiau bus ir nusikal­tėlių.

Be abejo, šių veiksnių yra labai daug ir įvairių, ir policija viena nėra pajėgi juos lokali­zuoti, tačiau reikia manyti, kad išleidus atitinkamus norminius aktus ir policijai pakeitus savo darbo vertinimo kriterijus, pagrindinį dėmesį skiriant jų prevencijai, didelė jų dalis nebūtų padaryta. Juk remiantis užsienio mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis nustatyta, kad esant tam tikriems nusikaltimus skatinantiems veiksniams nusikalstų beveik kiekvienas žmogus. Kaip pabrėžia prof. Y. Gilinskiy, maždaug 100 proc. visų suaugusių gyventojų yra potencia­lūs nusikaltėliai, dėl to ir reikalinga teisės pažeidimų prevencija šalinant nusikalstamumo veiksnius. 

Tačiau tradiciškai Lietuvos ir daugelio kitų valstybių policija linkusi daugiausia dėmesio skirti kriminaliniams nusikaltimams tirti. K. Strakgraffas teigia, kad Vokietijos policijos darbo pagrindas – kriminaliniai tyrimai, teisėtvarkos saugojimas bei nusikaltimų prevencija. Į pirmą vietą čia iškeliamas kriminalinių nusikaltimų tyrimas, o apie prevenciją kalbama tik kaip apie nelabai svarbų socialinį reiškinį. Demokratinėse valstybėse, kuriose žmogaus teisės laikomos svarbiausiomis, šių teisių apsaugos pagrindu turėtų tapti vertybinė teisė. Tai labiausiai garantuotų žmogaus teises, kadangi jos turinį sudaro pareigų bei teisių vienovė ir iš jos kylanti kompromisinė teisinė paslauga, garantuojanti teisingą kultūrinių mainų pro­cesą. Kadangi saugumo jausmas yra nepaprastai svarbus kiekvienam žmogui, policija, siekdama patenkinti visuomenės saugumo poreikius, užtikrindama pagrindines jos narių tei­ses bei laisves, pirmiausiai turėtų rūpintis teisės pažeidimų prevencija, kuri kaip tik ir turėtų tapti prioritetine jos veiklos kryptimi. Kartu pati policija, besirūpinanti šia svarbia kiekvienam žmogui vertybe – saugumo jausmu ir šalindama veiksnius, galinčius pažeisti jos turinį, šiuo teisiniu santykiu su visuomene užsitikrintų ir atitinkamas savo ekvivalenčias teises.

Pastaruoju metu dėl norminių aktų, reglamentuojančių policijos veiklą, nepakankamo tobulumo ir savo atsakomybės stokos, pagrindines pajėgas sutelkusi jau padarytiems nusi­kaltimams tirti, policija kartu vienašališkai šalinasi teisinės paslaugos turinio elemento – pa­reigos. Atitolusi nuo prevencinio darbo, užkertančio kelią nusikaltimams ir kitiems teisės pa­žeidimams, policija neatlieka savo pareigos saugoti potencialių aukų ir dar nenusikaltusių asmenų teises. Kaip minėta, nesant galimybių įvykdyti nusikaltimą ar kitokį teisės pažeidimą tiesiogiai nenukentėtų ne tik kiti visuomenės nariai, bet ir liktų apsaugoti nuo savo neteisėtos veikos potencialūs pažeidėjai, kurie neprarastų turimų teisių bei išliktų visateisiai visuome­nės nariai. Prevencinis policijos darbas apima visas socialines sritis, realiai prisideda prie visų žmonių pagrindinių poreikių ir lūkesčių tenkinimo, todėl garantuoja konstitucines jų tei­ses.

Pasaulis jau sukaupė tam tikrą saugumo užtikrinimo patirtį ir suprato, kad prevencija, kaip veikla, yra visiems priimtinesnė, demokratiškesnė, liberalesnė, pažangesnė, humaniš­kesnė nei bausmė ir prievarta, be to, ja rūpinantis galima apsaugoti gerokai didesnės gy­ventojų dalies teises. Daugelyje pasaulio valstybių jau seniai taikomos tam tikros priemonės stengiantis užkirsti kelią galimiems nusikaltimams ir kitiems teisės pažeidimams. Siekdamas apmokyti gyventojus pačius apsisaugoti nuo nusikaltėlių Vokietijos sostinėje Berlyne jau 1923 m. policijos prezidiumas įsteigė pirmąjį policijos konsultacijos biurą. Praeitam dešimtmetyje Vo­kietijoje jau buvo maždaug 180 jo skyrių. Tokie biurai veikė ir Austrijoje – jų buvo 82. Konsultacinių biurų paskirtis – teikti paslaugas visuomenei – padėti gyventojams pa­tiems pasirūpinti teisės pažeidimų prevencija. Policija teikdama šias paslaugas bando at­kreipti žmonių dėmesį į įvairias nusikaltimų rūšis, aiškina apsisaugojimo nuo jų būdus. Tai padeda ne tik apsisaugoti nuo nusikaltimų, bet ir užtikrina vieną iš svarbiausių žmogaus teisių ir gyvenimo poreikių – būti ir jaustis saugiam. Dėl to policijos siekį užtikrinti žmonių saugumo jausmą gali padėti įgyvendinti nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų policijos pre­vencinė veikla. Tai būtų policijos žingsnis teisinės paslaugos kultūriniuose santykiuose su visuomene linkme, nes garantuodama žmonių teises ji kartu užsitikrintų ir atitinkamas savo teises.

Visuomenė jausis saugi ne tada, kai maksimaliai, netgi visu 100 proc. padidės teisės pažeidimų atskleidimas (kas, matyt, neįmanoma), o tik tada, kai žmonės matys, jog policija saugodama jų teises užkardo įvairius teisės pažeidimus ir neleidžia jiems įvykti. Žmonės jausis saugesni, kai policijos išaiškintas teisės pažeidimas ar nusikaltimas bus vertinamas ne kaip puikus jos darbo rezultatas, o kaip laiku ir nepakankamai gerai atliktos prevencinės pa­reigos, savo praeities klaidų užtikrinant teisėtvarką taisymas; kai į policiją besikreipianti mo­teris, kurią terorizuoja, žemina bei kuriai grasina girtas vyras nesulauks atsakymo, kad poli­cija atvyks tik tada, jeigu vyras savo grasinimus įgyvendins. Nelogiškai atrodytų analogija, kai plintant virusinei epidemijai medikas atsisakytų skiepyti pacientą, įsipareigodamas jį gy­dyti, kai šis užsikrės tuo virusu.

Saugodama žmonių teises policija pirmiausia turi rūpintis prevencija, užkirsti kelią įvai­riems teisės pažeidimams bei nusikaltimams ir socializuoti potencialius teisės pažeidėjus. Neveltui dar 1995 m. gruodžio 6–8 d. Strasbūre vykusiame seminare „Policija ir žmogaus teisės“ buvo pabrėžta, kad profilaktinė teisės pažeidimų veikla yra aukščiausia žmogaus tei­sių apsaugos forma. Tam pritaria ir prof. A. Pumputis teigdamas, jog profilaktinė veikla la­biau nei kokia nors kita policijos funkcija užtikrina žmogaus teises. Ir tai, be abejo, suprantama, nes vykdant policijos prevencinę veiklą kiekvienas užkardytas teisės pažeidi­mas garantuoja visas žmogaus teises – apsaugomos žmonos teisės, nepraranda laisvės ir nepatiria kitų teisėtų suvaržymų nusikaltimą ar kitokį teisės pažeidimą galėjęs įvykdyti girtas vyras, šeimoje išlieka saugumo jausmas.

Tai stiprintų žmonių pasitikėjimą policija, visuomenėje kiltų jos reitingas. Policijos darbu patenkinti mokesčių mokėtojai papildomai nemokėtų pinigų įvairioms privačioms saugos tarnyboms, jaustų savo teisinį įsipareigojimą policijai. Be to, pradėję su policija glaudžiau bendrauti gyventojai šiai institucijai suteiktų daugiau naudingos informacijos, rei­kalingos kasdieninėje policijos tarnybos veikloje. Visuomenė suprastų, kad policija teikdama ją tenkinančias paslaugas įgyja teisę ir pagrįstai gali tikėtis atitinkamų ekvivalentinių jos įsi­pareigojimų. Ji suprastų, jog siekiant bendro tikslo – teisinės paslaugos įvairiausių teisės pažeidimų užkardymas yra ne tik policijos, bet ir visos visuomenės reikalas. Ir taptų tikrove (prof. E. Palskio) primintas mums teiginys, kuris buvo pabrėžiamas dar tarpukario literatūroje, kad kova su nusikaltimais, jų užkardymas, prevencinė veikla – ne vien policijos, bet ir visos visuomenės, kiekvieno jos nario reikalas.

 

Policijos ir piliečių bendradarbiavimo reikšmė teisės pažeidimų prevencijai

 

JAV ir Vakarų Europoje atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, pati policija išaiškina ma­žiau nei 10 proc. nusikaltimų. Kita dalis, t. y. daugiau nei 90 proc. nusikaltimų, išaiškinama pasitelkus visuomenę. Tai rodo, kad be visuomenės paramos ne tik preven­cinė policijos veikla, bet ir nusikaltimų išaiškinimas yra beveik neįmanomas. Todėl susidaro situacija, kai valdžios institucijų, kartu ir policijos, nepakankamai atsakingai atliktą nusikal­timų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos darbą daugiau kaip 90 proc. atvejų „taiso“ neturin­tys tokių pareigų patys mokesčių mokėtojai. Todėl esant dabartinei situacijai policijos veikla užtikrinant teisėtvarką be gyventojų paramos būtų neefektyvi, negalėtų garantuoti elementa­riausių žmonių teisių.

Kalbant apie visuomenės pagalbą policijai, vykdančiai savo funkcijas, reikėtų atkreipti dėmesį dar į tai, kad visuomenės nariai ne visada gali padėti tam tikrai institucijai, nes negali susigaudyti, kokias konkrečias funkcijas atlieka viena ar kita valstybės tarnyba, kadangi valstybės institucijų kompetencija Lietuvoje nėra pakankamai aiškiai apibrėžta. Tą patį darbą gali atlikti kelios institucijos, o tai mažina kiekvienos iš jų atsakomybę. Organizaciniai trūku­mai apibrėžiant kompetenciją suteikia galimybę tarnyboms dėl nepakankamų darbo rezul­tatų kaltinti vienai kitą ir sumažinti savo oficialią atsakomybę. Tai gali sukelti painiavą ir vi­suomenės nepasitikėjimą šiomis institucijomis, o kartu ir nenorą joms padėti. Kiekviena valstybės institucija gali būgštauti, kad jos darbo rezultatus visuomenės akyse gali pasisa­vinti kita tarnyba. Tai ypač neskatina prevencinio darbo, kurio rezultatai ne taip greitai pa­stebimi, kaip, pavyzdžiui, išaiškinti nusikaltimai. Jei, tarkime, policija gerai atlieka profilaktinį darbą, šį nuopelną visuomenės akyse galėtų pasisavinti ir prokuratūra. Dėl to, kad, kaip tei­gia prof. A. Pumputis, atliekant parengtinį tardymą, tiriant nusikaltimus bei vykdant nusikal­timų ir teisės pažeidimų prevenciją labiausiai dubliuojasi Vidaus reikalų ministerijos ir Proku­ratūros veikla. Esant tokiems organizaciniams neaiškumams paskirstant visuo­menės institucijų veiklos kompetenciją tiesiogiai arba netiesiogiai yra pažeidžiamos ir žmo­gaus teisės. Todėl siekiant efektyvaus teisės pažeidimų prevencijos rezultato būtina nustatyti tikslias visuomenės tarnybų veiklos kompetencijos ribas, kad nekiltų jokių neaiškumų, kokį konkretų darbą ir kokia valstybės institucija vykdo. M. Riomeris taip pat rašė, kad visos vals­tybės funkcijos turi būti suskirstytos į tam tikras teisines darbo kategorijas, vadinamas kom­petencijomis, kurių kiekviena priskiriama (pavedama) tam tikram valstybės valdžios organui. Priešingu atveju keli organai imtų dirbti tą patį darbą.

Svarbiausias prevencinis policijos darbas saugant žmogaus teises gali būti nepakan­kamai gerai atliekamas ir dar dėl vienos priežasties. Kaip jau minėta, toks darbas pagal da­bartinę policijos darbo vertinimo specifiką lieka nepastebėtas, o už išaiškintus nusikaltimus yra visokeriopai skatinama. Jeigu apylinkės inspektorius rūpindamasis grįžusiuoju iš įkali­nimo vietos profilaktiškai bendraus su juo, teiks tam tikrą pagalbą ir dėl to šis nepadarys naujo teisės pažeidimo, pareigūnas, be abejo, liks nepastebėtas, jo paslauga užtikrinant žmogaus teises (potencialios aukos ir buvusio nusikaltėlio) liks neįvertinta ir neskatinama. Tačiau jeigu blogai atliekantis savo pareigas apylinkės inspektorius su grįžusiuoju iš įkali­nimo vietos nedirbs jokio profilaktinio darbo, o šis nepritapęs laisvoje visuomenėje padarys naują nusikaltimą, pažeisdamas savo konkrečios aukos ir visuomenės teises, o policijos inspektorius neteisėtą jo veiklą išaiškins, tai pareigūnas bus visokeriopai paskatintas, vado­vai džiūgaus dėl jo darbo rezultatų. Todėl tarp policijos pareigūnų dar galima išgirsti kalbant, kad geriau vieną ar kitą asmenį reikia išprovokuoti nusikalsti ir jį „sudeginti“ nei laukti, kol šis pats nusikals. Policijos pareigūnui tai yra lengviausias būdas nesąžiningai atlikti savo parei­gas, už kurias jis dar gali būti ir paskatinamas. Tokia galimybė, be abejo, nekels noro dirbti prevencinį darbą, kuris bus vertinamas kaip mažareikšmis ir nereikalingas. Pranešime, skir­tame prevenciniam darbui, prof. J. Bluvšteinas teigia, jog užsienio šalių patirties analizė by­loja, kad prevencinis darbas organizaciniu atžvilgiu turi būti atskirtas nuo nusikaltimų aiški­nimo bei tyrimo, nes jei tie patys pareigūnai atsako ir už nusikaltimų išaiškinimą, ir už nusi­kaltimų prevenciją, jie būtinai pirmenybę teiks pirmajai iš šių dviejų funkcijų, o antroji jiems bus tik nereikalinga kliūtis. Teisine prasme neatsakinga yra tai, kad į svarbiau­sią saugant žmonių teises policijos funkciją – prevencinį darbą gali būti žiūrima kaip į nelabai svarbų žmogaus teisėms reiškinį, neįsigilinant, kad būtent prevencinis darbas gali pateisinti visus visuomenės lūkesčius, siejamus su policijos paslaugomis.

Reikia pasakyti, kad ir Europos policininkų chartijoje yra frazė, jog policijos veikla turi apsiriboti kriminalinių nusikaltimų sritimi. Galima manyti, kad jei policijos veikla sutelkta ne tirti kriminalinius nusikaltimus, tai jos socialinė veikla nėra nukreipta saugoti žmogaus teises. Tačiau kitas chartijos teiginys, kad policija turi nuolat tarnauti visuomenei, leidžia daryti išvadą, kad būtent represijų srityje ji turėtų apsiriboti tik kriminalinių nusikaltimų tyrimu, o dėl aktualiausios žmogaus teisėms profilaktinės jos paskirties abejonių neturėtų kilti, kadangi chartijos nuostata nuolat tarnauti visuomenei reiškia ne ką kitą, kaip paslaugaujant žmonėms atlikti pareigą siekiant užtikrinti svarbiausius gyventojų saugumo poreikius, kuriuos visuomenė sieja su policija.

 

                                                                                                                                                                                                      

 

 

Pagalvokite ir atsakykite

 

1. Jeigu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, tai ar policijos, kaip valdžios institucijos, paskirtimi turėtų tapti ne tik formalus, bet ir realus tarnavimas žmo­nių teisėms saugumo užtikrinimo srityje? Kokią funkciją policija pirmiausiai turėtų atlikti kuri la­biausiai garantuotų konstitucines žmogaus  teises?

2. Jeigu žmogaus potencialios aukos ir potencialaus teisės pažeidėjo teises labiau­siai užtikrina neįvykdytas teisės pažeidimas, tai pagrindine policijos funkcija, į kurią pirmiau­siai būtina kreipti dėmesį, turėtų tapti teisės pažeidimų prevencija. Kaip manote kelių policijos persekejamoji veikla naudojant greičio matavimo prietaisus gaudant kuo daugiau pažeidėjų ar yra optimaliausia prevencinė veikla ar ji galėtų būti ir kitokia?

3. Ar greitas ir operatyvus nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų išaiškinimas turėtų tapti puikaus policijos darbo vertinimo kriterijumi? Ar po įvykdyto, nors ir atskleisto, tei­sės pažeidimo žmogaus teisės nėra labiau pažeistos nei prevencinės veiklos dėka išvengus tokių pažeidimų?

4. Rūpinantis teisės pažeidimų prevencija bei jos efektyvumu žmogaus teisių apsau­gos srityje ir siekiant maksimaliai patenkinti mokesčių mokėtojų saugumo poreikius, ar turi turi būti ir kodėl aiškiai apibrėžta valstybės institucijų, tarp jų ir policijos, kompetencija, kad nekiltų jokių ne­aiškumų, kokios valstybės teisėsaugos institucijos kokią žmogaus teisių apsaugos funkciją vykdo ir už kokius rezultatus atsako? Ar geriau kai tuo rupinasi daug tarnybų, tačiau be aiškaus kompetencijos apibrėžimo?

 

 

 

Šaltiniai

 

    1.       1.   Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1998.

    2.       2.   Vosyliūtė A. Nesaugumo situacijos ir būsenos: jaunimo mintys // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. – Vilnius, 1994. T. 3.

    3.       3.   Wolf–Rüdiger R. Kriminalinių nusikaltimų prevencija, pertvarkius piliečių ir policijos santykius naujose demokratinėse vidurio ir Rytų Europos valstybėse // Kriminalinė justicija: LPA mokslo dar­bai. 1994. T. 3.

    4.       4.   Shulte R. Nusikalstamumo prevencija VFR // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1994. T. 3.

    5.       5.   Gilinskiy Y. Crime Prevention: Theory and Practice // Jurisprudencija: Teisės akademijos mokslo darbai. 1998. Nr. 10(2).

    6.       6.   Strakgraf K. Internationale vewrbrechensbekämpfung und vorbegung aus der sicht eines Deutschen Bundeslandes // Jurisprudencija: Teisės akademijos mokslo darbai. 1998. Nr. 10(2).

    7.       7.   Geiger E. Policijos profilaktinė veikla // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1994. T. 3.

    8.       8.   Pumputis A. Policija kaip paslauga // Politologija. 1996. Nr. 1.

    9.       9.   Palskys E. Policija ir visuomenė tarpukario Lietuvoje // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1996. T. 5.

 10.    10.   Pumputis A. Teisėsaugos funkcijų sistemos klausimu // Jurisprudencija: Teisės akademijos mokslo darbai. 1997. T. 7, 8.

 11.    11.   Römeris M. Valstybė. – Vilnius, 1995. T. 2.

 12.    12.   Bluvšteinas J. Nusikalstamumo kontrolė: būklė ir perspektyvos // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1994. T. 3.

 13.    13.   Europos policininkų chartija. – Vilnius.